Lietuvių kalbos žodynas

Struktūra

„Lietuvių kalbos žodynas“ yra daugiatomis, vienakalbis, aiškinamasis Žodynas, užfiksuojantis bei paaiškinantis pagrindinio leksikos fondo, aktyviosios ir net pasyviosios leksikos žodžius. Šis Žodynas buvo pagrindas Dabartinės lietuvių kalbos žodynui sukurti, Frazeologijos žodynui, iš dalies kol kas atstoja ir istorinį, ir sritinius tarminius žodynus.

           

Žodyne siekiama:

a)      apimti visą lietuvių kalbos leksiką nuo seniausių laikų iki šių dienų;

b)      paaiškinti žodžių reikšmes ir kiek galint atskleisti jų raidą;

c)      nurodyti žodžių istoriją, jų paplitimą ir vartojimą kalboje.

 

Į Žodyną dedami lietuvių kalbos žodžiai, surinkti iš:

1.      tarmių;

2.      tautosakos rinkinių (spausdintų ir rankraštinių);

3.      grožinės bei mokslinės literatūros kūrinių (originalių ir verstinių), publicistikos, taip pat iš periodinės spaudos;

4.      visų svarbesniųjų žodynų (spausdintų ir rankraštinių);

5.      visų senųjų kalbos paminklų (raštų), turinčių reikšmės kalbos mokslui.

           

Pagrindinis Žodyno šaltinis yra tarmės, iš kurių užrašyta daugiausia žodžių ir posakių. Be liaudies kalbos, svarbią vietą Žodyne užima rašytinių šaltinių (nuo pirmosios lietuviškos knygos iki šių dienų raštų) leksika, surinkta iš reikšmingiausių grožinės, mokslinės, publicistinės ir kitų sričių literatūros veikalų.

           

Į Žodyną dedami ne tik lietuviški, bet ir kitų kalbų kilmės žodžiai, labiau paplitę lietuvių kalboje, taip pat dažnai vartojami tarptautiniai žodžiai.

 

Žodynas pateikia nemaža frazeologijos, kuri ne tik papildo bei praturtina žodyną, bet turi taip pat didelę reikšmę literatūrinei kalbai ugdyti, kalbos kultūrai kelti.


>>>STRUKTŪRA<<<












 

© 2011–2013 Lietuviu kalbos institutas | | Licencija MetaShare commons BY NC